Pikų dama-žiauriausia dvasia

Internete pilna įrašų, kur žmonės teigia kvietęsi šią dvasią. Dažniausiai po to įvykio kažkas pasikeisdavo žmonių gyvemime. Bet kas išties ta pikų dama?

Pikų dama, kitaip vadinama juodąja balerina, sergsti pragaro vartus. Kadangi ji dažniausiai kviečiamasi veidrodžio pagalba, manoma, kad veidrodis-tarpininkas tarp pragaro ir žemės.

Pikų damos istorija

Viena iš pikų damos atsiradimo istorijų yra atskleista Aleksandro Puškino kūrinyje tuo pačiu pavadinimu. Istorijoje pasakojama apie neturtingą vaikiną, kuris nori laimėti didelį pinigų kiekį lošdamas kortomis. Vieną kartą jis sužino, kad grafienė žino trijų kortų paslaptį, kurios padedama visąlaik laimi. Jaunuolis sugalvoja sukta klastą-apsimeta įsimylėjusiu jos kompanionę-jauna, tačiau ne itin turtinga merginą. Įrodęs, kad yra rimtai apsisprendęs, jis sužino kada grafienė lieka viena ir vakare įsibrauna į vidų. Tačiau grafienė, būdama silpnos sveikatos žmogus, pamačiusi vaikiną išsigandusi gauna širdies smūgį ir miršta, su savimi nusinešdama ir taip jaunuolio trokštamą paslaptį. Vis dėlto istorija prasitęsia, kai kitą naktį grafienė prisisapnuoja vaikinui, atskleisdama paslaptį, už kurią jis turi vesti jos kompanionę.
Vaikinui pradeda sektis, jis sėkmingai lošia. "Išnaudojus" dvi kortas visi laukia trečiojo vakaro, kai seksis šiam magiškam lošėjui. Tačiau jaunuoliui, neišpildžiusiam grafienės prašymo, nepasiseka. Vietoj nurodytos kortos jam iškrenta pikų dama. Iš sielvarto ir dužusių planų vaikinas išprotėja.
Tokią istoriją aprašo rašytojas A. Puškinas. Galbūt dabar kviečiama ir veidrodžiuose matoma dvasia yra ta paslaptingoji grafienė, dėl neatsakingo elgesio užsirūstinusi ant žmonių?

Pikų damos kvietimo būdai

Šios dvasios kvietimo būdų yra begalės, nuo gana mistiškų, iki visai paprastų. Vienas iš jų yra kvietimasis tik su piešiniu ir česnaku. Ant popieriaus lapo reikia nupiešti, kuo baisesnį žmogeliuką, kad pikų dama supyktų. Kai piešinyje pavaizduoto žmogiuko akys ima žibėti, reikia stipriau suspausti delne česnaką, kad nepaveiktų dvasios kerai-neuždustumėte. O tada jau galite klausti klausimo.
Kitas būdas jau nuo seno apgaubtas paslapties šydu. Tas legendinis, kvietimasis su veidrodžiu, efektingiausias, bet ir padaro daugiausia blogų padarinių. Šiam būdui reikia veidrodžio, raudono lūpdažio ir žvakių. Užgesinus šviesą ir uždegus žvakes reikia pradėti piešti daugybę laiptelių nuo veidrodžio viršaus į apačią, o pačioje apačioje nupiešti dureles. Kelis kartus pasakius "Pikų dama, ateik!" durelės turėtų šiek tiek pasikeisti, o laiptų viršūje atsiranda pėdutės. Nors pačios pikų damos nesimato, pėdutės pradeda "kopti" žemyn. Tuomet reikia kuo greičiau pasakyti norą ir pradėti valyti laiptelius. Įspėjimas! Negalvokite, kad nuvalę laiptelius iki durų padarysite tarpą, pro kurį dvasia iškris. Jūs tik sutrumpinsite jai kelią! Jei spėsite nuvalyti laiptelius iš viršaus į apačią, jūsų noras išsipildys per artimiausias kelias dienas, o jei ne-pikų dama, išėjusi pro dureles, gali pradėti smaugti, ar net nusitempti jus į veidrodį. Jeigu matote, kad dvasia artinasi link durų-greit uždekite šviesą, ji dings, bet didelė tikimybė, kad jūsų namuose pradės vaidentis.

Padariniai

Kiekvienas dvasių kvietimasis neapsieina be pasekmių. Jos gali būti labai įvairios-dvasia gali smaugti (kartais net iki mirties), nusitempti į veidrodį ar, geriausiu atveju, pradėti vaidentis. Viena šiurpiausių istorijų yra apie dvi mergaites, bandžiusias kviesti pikų damą. Dvasia vieną mergaitę perplėšė pusiau, o kita atsidūrė psichiatrinėje ligonėje. Ji iki pat mirties bijojo kitų žmonių ir visąlaik būdavo nuoga, nes bijojo, kad rūbuose slėpsis jų iškviesta dvasia.
Žmonės, kuriems, rodos, pikų dama nepadarė jokios įtakos, pradėjo sapnuoti košmarus, bijoti tamsos ir veidrodžių.

Mano požiūris: teigiamas.

Manau, kiekvienas žmogus, tikintis Dievu, tiki ir pragaru. Pragaro sargai tikrai galėtų atsitempti žmones, kadangi jame visada trūksta sielų. O įbauginimas suteikia didesnę galimybę į pragarą patekti po mirties.
Pati tikrai nesikviesčiau šios dvasios net nestebėčiau kvietimosi proceso, nes bijočiau užsitraukti nemalonės iš anapusinio pasaulio. Juk neverta dėl vieno noro netekti sveikatos, gyvybės, ar net gyvenimo po mirties!